- išbujoti
- ×išbujóti intr. tarpiai išaugti, suvešėti: Pradžiugo pamatęs ne per toli daržą išbujojusių kanapių LzP. Rūtelė išbujojo BsO6. | refl.: Pas mūsų medžiai yra išsibujóję Jrb. ║ prk. gerai išaugti: Kai užaugau išbujojau, mane piršliai tuoj aplankė LTR(Zp). | refl.: Išsibujójo sūnus, t. y. išsivyravo J. \ bujoti; išbujoti; nubujoti; subujoti
Dictionary of the Lithuanian Language.